Adhezinės odontologijos praeitis, dabartis ir ateitis
interviu su prof. Bartu Van Meerbeeku
Profesorius Bartas Van Meerbeekas, vienas iš Journal of Adhesive Dentistry vyriausiųjų redaktorių, yra bene labiausiai gerbiamas autoritetas dantų surišimo medžiagų srityje. Šiame straipsnyje jis aptaria jų evoliuciją per pastaruosius tris dešimtmečius ir kaip gali atrodyti adhezinės odontologijos ateitis.
Prof. Van Meerbeekai, kaip nuo to laiko, kai pradėjote jas tyrinėti, pasikeitė ir ištobulėjo surišimo medžiagos?
Manau, kad per pastaruosius 30 metų įvyko milžiniška dantų surišimo technologijų pažanga, o rišamųjų medžiagų tobulinimas padarė didelę įtaką odontologijos sričiai ir, žinoma, restauracinei odontologijai. Daugelyje dabartinių restauracinių dantų procedūrų naudojamos adhezinės medžiagos ir technikos, kurios smarkiai pažengė, palyginti su tuo, kai prieš daugiau nei du dešimtmečius rašiau disertaciją sukibimo su dentinu tema. Žinoma, sukibimą su emaliu, palyginus su sukibimu su dentinu, lengva pasiekti, ir kai pirmą kartą pradėjau tyrinėti šią temą, apsiribojau vien klinikiniais tyrimais, kurių metu per trumpą laiką susidūrėme su gana dideliu restauravimo nuostolių skaičiumi. Man pasisekė, kad buvau tarp pirmųjų greito dantų surišimo technologijos pažangos liudininkų ir atlieku šios srities tyrimus jau beveik 30 metų.
Vienu metu mokslininkų bendruomenė pastebėjo, kad tarp dantų sluoksnių, apdorojant ertmę susidaro lipnusis sluoksnis, kuris trukdo sukibti. Jei norite sėkmingai surišti pagrindą tiek mikromechaniškai, tiek chemiškai, pirmiausia turite kažką padaryti su šiuo lipniuoju sluoksniu.
Vėliau įžengėme į kondicionierių ir praimerių erą. Anksčiau restauratorių bendruomenė šiek tiek bijojo naudoti fosforo rūgštį, nes ji gali sudirginti pulpą. Tačiau vis daugiau odontologijos specialistų ėmė naudoti ėsdiklius, kuriuose yra šios cheminės medžiagos, taip pat praimerius, kurie efektyviai skatino dervos ir dentino sukibimą. Nors laboratorijoje su daugiapakopiais adhezyvais buvo pasiektas puikus sukibimo efektyvumas, kaip vėliau buvo patvirtinta klinikinių tyrimų metu, tolesnis adhezinių medžiagų konstrukcijos keitimas ir tobulinimas buvo sutelktas į rišimo procedūrų supaprastinimą ir sutrumpinimą.
Dėl to atsirado dviejų tipų adhezyvai, kuriuos naudojant esmės taikomi du skirtingi rišimo būdai: ėsdinimas ir nuskalavimas bei savaiminis ėsdinimas (arba ėsdinimas ir džiovinimas). Naujausios kartos universalūs adhezyvai dabar odontologams leidžia pasirinkti, kurį iš dviejų būdų naudoti su ta pačia adhezyvo sudėtimi.
Kokius privalumus suteikia surištos restauracijos, palyginus su labiau tradiciniais metodais?
Surištos restauracijos yra minimaliai invazinės – odontologas neprivalo pašalinti sveiko audinio, kad padarytų išpjovas, kurios įtvirtintų restauraciją, todėl išsaugomas dantis. Išsaugoti kuo daugiau emalio turėtų būti bet kurios restauracinės procedūros tikslas, nes tai – tiesiog pats geriausias audinys, prie kurio galima rišti. Nors sukibimas su dentinu visada išliko sudėtingesnis reikalas ir ilgam sulėtino mūsų pastangas pažinti adhezyvą, šiandien patikimai, nuspėjamai ir patvariai galima atkurti dantis surišant, įskaitant veiksmingą sukibimą su dentinu.
Kartu su itin sėkminga implantologija keičiant trūkstamus dantis, sumažinant tiltų poreikį, pavienių dantų restauracijų skaičius iš esmės išaugo. Surišimas paskatino dar vieną perėjimą nuo įprastų invazinių vainikėlių prie audinius saugančių dalinių dantų restauracijų, kadangi šiuolaikiniai adhezyvai gali pritvirtinti dalines restauracijas ant gana plokščių ir net nuožulnių paviršių. Be to, surišimo procedūros leidžia atlikti ir pasiekti natūraliau atrodančias restauracijas naudojant estetinių restauracijų technikas surišti medžiagas, pagamintas iš stiklo keramikos, ir net stiprios cirkonio oksido keramikos, kurios nebelaikomos nesukimbančiomis.
Kokia jūsų nuomonė apie dabartinės kartos universalius adhezyvų sprendimus?
Manau, kad ši karta yra labai gera, tačiau sprendimai vis dar ne visada yra tokie, kaip tradicinių aukso standarto dviejų pakopų savaiminio ėsdinimo ir trijų pakopų ėsdinimo ir nuskalavimo adhezyvų, kai kalbama apie jiems būdingą sukibimo potencialą su dantų audiniu. Bet matau pozityvą, kad į daugelį šių universalių adhezyvų integruojamas MDP monomeras, kuris turėtų būti laikomas vienu geriausių dabartinių funkcinių monomerų, tačiau koncentracija ir grynumas turi būti dideli.
Paprastai kalbant, MDP monomeras puikiai susiriša ir su cirkonio oksidu. Kai reikia surišti įvairias keramikos rūšis, taip pat dervos pagrindo kompozitines restauracines medžiagas, visada verta žinoti, kuriuose universaliuose adhezyvuose yra silano ir kur indikuojama, kad restauracijų daugiau apdoroti nebereikia. Tai turi privalumų – mažesnį jautrumą technikai ir mažiau procedūrinių žingsnių – su sąlyga, jei tai, žinoma, veikia. Dabar yra mokslinių įrodymų, kad silanas, įkomponuotas į šiuolaikinius rūgštinius ir skystus universaliuosius adhezyvus, yra nepakankamai stabilus. Laimei, vykdomi nauji tyrimai siekiant sukurti naujus universalius adhezyvus, kuriuose yra kitų silanų, turinčių didesnį stabilumą vandenyje esant didesniam rūgštingumui.
Apskritai manau, kad restauracinis praimeris, kuriame yra didelė silano koncentracija kartu su MDP monomeru, vis vien yra efektyvesnis nei daugelis universalių adhezyvų, skirtų surišti su restauracinėmis medžiagomis, nes šiuose universaliuose adhezyvuose gali būti daug kitų ingredientų, kurie sukuria tam tikrą konkurenciją pačioje medžiagoje, ir pasiekę pagrindo paviršių ir sąveikaudami su juo lemia mažesnį sukibimą.
Kitas universalių adhezyvų trūkumas yra jų plėvelės storis ir santykinai didelis hidrofiliškumas, skatinantis vandens pasisavinimą, todėl jie tampa jautrūs hidroliziniam dėvėjimuisi. Atsižvelgiant į šiuos aspektus, svarbu atkreipti dėmesį, kad dedant takų, klampų ir hidrofobišką kompozitą ant universalaus adhezyvo, jis gali šiek tiek kompensuoti šį procesą ir patvariai surišti.
Ar MDP monomeras yra pagrindinis dalykas siekiant galutinės universaliųjų adhezyvų sėkmės? Ar yra kitų veiksnių, kurie gali daryti tam įtaką?
Na, akivaizdu, kad MDP monomeras yra vienas iš efektyviausių prieinamų monomerų, atsižvelgiant į jo pirminį cheminį prisijungimo prie hidroksiapatito potencialą. Tačiau yra reikšmingų MDP monomerų grynumo ir koncentracijos lygių skirtumų – labai svarbu, ar monomerą sintetina pati įmonė, ar šis procesas yra užsakomas. Iš esmės geriausiai turėtų veikti universalūs adhezyvai, kuriuose yra didelė labai gryno MDP monomero koncentracija.
Ar yra kokių nors specifinių privalumų, kuriuos turi savaiminio ėsdinimo adhezyvai?
Didžiausias privalumas yra tai, kad jis nepašalina viso hidroksilapatito ir mineralų, esančių dentine, todėl apsaugo silpnesnį dantų kolageną. Ėsdinimas fosforo rūgštimi lemia gana gilią ir visišką demineralizaciją, paveikiančią kolageną, todėl surišimas labiau linkęs dėvėtis. Iš dalies išsaugant mineralus aplink kolageną naudojant švelnius savaiminio ėsdinimo adhezyvus, galima papildomai sudaryti stiprią joninę jungtį, kai būtent adhezyve yra funkcinis MDP monomeras. Be to, reikėtų žinoti, kad nors cheminis rišimasis nebūtinai lemia didesnį surišimo stiprumą, jis gali sukurti geresnį ilgalaikį sukibimą.
Ką matote kaip kitą adhezinės odontologijos žingsnį?
Viena iš galimybių yra sumažinti sukibimo proceso etapų skaičių, kur galutinis tikslas būtų išgauti savaime limpančias restauracines medžiagas. Šia linkme įvyko pokyčių, įskaitant tyrimus ir komercinius produktus, nors produktai ne visada pasirodė labai veiksmingi ir jų sukibimo trukmė nėra aiški. Tačiau dabar į rinką atkeliauja naujesnės medžiagos ir teigiama, kad jas galima naudoti be išankstinio apdorojimo. Nepaisant to, prieš pradedant įprastoje odontologijos praktikoje naudoti tokias adhezyvines restauracines medžiagas kaip tikros amalgamos alternatyvą, reikia įrodyti ir garantuoti jų klinikinį veiksmingumą.
Kita galimybė ir dabartinės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros hitas yra bioaktyvių adhezyvų kūrimas. Daugelis odontologų-mokslininkų ir dauguma kompanijų nori, kad adhezyvai ne tik užtikrintų gerą sukibimą, bet ir turėtų tam tikrą terapinę naudą. Kas tiksliai laikoma bioaktyviais adhezyvais, priklauso nuo to, su kuo kalbate. Kai kurie mokslininkai mano, kad jie turėtų turėti antibakterinių savybių, o kiti teigia, kad dentino ir pulpos ląstelių sąveiką reikia remineralizuoti, kad būtų galima taikyti terminą „bioaktyvus“. Mes privalome ištirti, ar galime suteikti šioms medžiagoms šių papildomų savybių, tačiau su sąlyga, kad adhezyvinė medžiaga neprarastų jokių pirminių rišimo galimybių. Tai, mano nuomone, yra didžiausias adhezinės odontologijos iššūkis ateityje.
Šis straipsnis buvo anksčiau paskelbtas „Bond“.
